Konferencijoje siekiama pagilinti žinias apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas, praplėsti šio istorijos etapo suvokimą pažvelgiant į kaimyninių šalių istoriją bei atskleisti vienijančias patirtis tuometinio tautų ir valstybių bendradarbiavimo kontekste.
Sakydamas sveikinimo kalbą konferencijos dalyviams, Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas pabrėžė mokslo bendruomenės ir kariuomenės bendradarbiavimo svarbą.
„Klaipėdos universiteto ryšys su kariuomene, karybos istorija ir šiandiena – tamprus ir, matyt, kitaip net negali būti. Universitetas įsikūręs buvusiose kareivinėse, čia ir dabar vyksta iškilmingos kariškių ceremonijos. Tik pats pastatų kompleksas jau daugiau nei 30 metų tarnauja taikiems tikslams bei akademinei minčiai. Čia, centriniame miestelio pastate, įsikūręs ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, tyrinėjantis ir lietuviškąją karybos istoriją. O kas yra istorija? Tai – praeities pamokos ateičiai. Gerai, jeigu jų nepraleidžiame pro ausis, o išmokstame ir einame į priekį nekartodami senų klaidų“, - sakė rektorius.
Pasak Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininko gen. mjr. Mindaugo Steponavičiaus, Nepriklausomybės kovose įgyta karybos patirtis yra aktuali ir šiandien. Vadams būtina domėtis karybos istorija, nes tai didina jų sprendimų tikslingumą bei įvairovę ir šiuolaikiniame mūšio lauke.
„Karų istorija kartojasi, keičiasi tik priemonės, tad vertindami tarpukariu vykusius mūšius, karines operacijas, pergalingas ir nesėkmingas, išmokdami jų pamokas, galime tobulinti savo gebėjimą kovoti ir pasiruošti ginti valstybę nuo išorės priešų”, - atidarydamas konferenciją pabrėžė generolas.
Vienas iš konferencijos iniciatorių, Klaipėdos universiteto istorikas doc. dr. Vytautas Jokubauskas pastebėjo, jog XX a. pradžioje Lietuvos visuomenei teko išgyventi ištisą dešimtmetį karo sąlygomis nuo 1914 m. iki 1923 m.
„Tai unikali Rytų Europos patirtis lyginant su Vakarų Europa, kur Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m., po keturių metų baigėsi Kompjeno paliaubomis. Tuomet atkurtai Lietuvos valstybei skubiai teko atkurti ir savo kariuomenę bei ginklu ginti valstybingumą. 1919–1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovos buvo vienas reikšmingiausių naujausių laikų Lietuvos istorijos įvykių. Lietuvos kariuomenei tada nepavyko pasiekti maksimalių tikslų, apginti Lietuvos sienų su istorine sostine Vilniumi. Tačiau strateginis tikslas buvo įgyvendintas – valstybingumas apgintas ir Lietuvos visuomenė turėjo galimybę du dešimtmečius kurti aukštojo mokslo, visuotinio pradinio švietimo sistemas, įgyvendinti žemės reformą, plėtoti pramonę ir kt. Lietuviška kultūra ir menas, lietuvių kalba tapo valstybės mąsto reiškiniais. Tai reikšmingi aspektai, kurie leidžia mums argumentuotai kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės karo svarbą visuomenei“, - teigė doc. dr. Vytautas Jokubauskas.
Istoriko teigimu, sovietinė okupacija 1940 m. nutraukė Lietuvos kariuomenės ir akademinės bendruomenės pastangas plačiau analizuoti Nepriklausomybės kovų problemas. Todėl prireikė ištisų dešimtmečių kai buvo galima sugrįžti prie 1919–1920 m. karo tyrimų.
Pasak doc. dr. Jokubausko, tiriant Nepriklausomybės kovas būtina atsižvelgti į jų kontekstą, nes Lietuvos kariuomenė regione veikė ne viena. Šiuo metu žinomos valstybinės sienos daugeliu atvejų 1919–1920 m. neegzistavo ir kariuomenės judėjo operacijų rajone jų nepaisydamos. Todėl konferencijoje stengiamasi paliesti ir gretimų regiono valstybių kariuomenių veiksmų problemas. O Lietuvos kariuomenė įsitraukdama į šį akademinį procesą pratęsia dar tarpukariu pradėtus savo darbus – prisidėti prie Nepriklausomybės karo istorijos tyrimų bei jų populiarinimo ir sklaidos.
Tarptautinė konferencija tęsis dvi dienas. Joje mokslinius pranešimus skaitys istorikai ir mokslininkai iš Klaipėdos, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų bei kitų pripažintų Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos bei Ukrainos mokslo institucijų.
Nuotraukos št. srž. sp. Luko Tamošiūno.
