“Chersone praleidau 9 mėnesius, iš jų 8 mėnesius ir 13 dienų – okupuotame mieste. Ten buvau pirmąją karo savaitę, kuomet Ukrainos armija bandė apginti miestą ir kai pagaliau išlaisvino dešinįjį krantą. Per okupaciją slapsčiausi, keičiau išvaizdą, kad išgyvenčiau. Juk esu istorikas, dirbu Lietuvos universitete, esu prolietuviškų, o tai tas pats, kas provakarietiškų pažiūrų – okupantams ir kolaborantams tai grėsmė. Po išlaisvinimo Chersone likau dar keletui savaičių, gyvenau miesto apšaudymo sąlygomis, nes net ir atsitraukusi Rusijos kariuomenė aktyviai atakuoja miestą. Buvo tokių momentų, kai jie bombardavo kelias dienas be jokios pertraukos, visas 24 valandas“,- pasakoja šiuo metu jau nebe Chersone esantis knygos autorius.
160 puslapių knyga sutalpino pasakojimus, kuriuos Artemas Petrykas, perteikė ir kaip istorikas, ir kaip žmogus, kuriam likimas lėmė ne iš šono stebėti karo Ukrainoje dramą.
„Visus įvykius ir išgyvenimus užrašydavau dienoraštyje. Jis tapo pagrindu knygai. Pirmojoje jos dalyje „Miestas ir karas“ pasakoju, kaip Rusijos armija įsiveržė į miestą, kaip reagavo žmonės, kaip pasijutome po pirmųjų raketų smūgių, kokios buvo patirtys slepiantis rūsiuose, kovo 1-ąją pats vos nežuvau tokioje slėptuvėje, kokius žiaurumus pamatėme gatvėse atsitraukus Ukrainos kariams. Yra pasakojimas, kaip žmonės traukė į pasipriešinimo mitingus, kokiu teroru į tai atsakė okupantai, užrašiau žmonių, patyrusių kankinimus, liudijimai“,- apie tai, kas sudėta į knygą pasakoja Artemas Petrykas.
Antrąją dalį autorius skyrė kolaborantams ir jų veiklai okupuotame Chersone, trečioji – apie išlaisvinimą. „Atkariautame mieste nebuvo nei vandens, nei elektros, nei šilumos. Traukdamiesi okupantai viską sprogdino. Jie sunaikino elektros tiekimo linijas, vandentiekį, televizijos bokštą. Žmonės, gelbėdami vieni kitiems, dalijosi ne tik duona, bet ir lietaus vandeniu, drauge gamino maistą ant laužų tiesiog gatvėse. Žmonės, kurie iki karo galbūt net nepažinojo kaimyno, gyvenančio gretimame bute, dabar laikė savais visus, kurie drauge išgyveno šį išbandymą. Pasirodo, karas turi ir kitą pusę, jis moko žmones gerumo“,- sako A. Petrykas. Jis tikras, jog jokie sunkumai nepalauš ukrainiečių ryžto kovoti iki pergalės.
Žiemą pasirodžiusi jo knyga kol kas išleista tik ukrainiečių kalba, bet, pasak autoriaus, jau galvojama apie vertimą į kitas kalbas, net apie inscenizavimą. KU mokslininko svajonė, jog knygos pagrindu pastatyta pjesė pirmiausia būtų parodyta Lietuvos pasiuntinybėje Ukrainoje. Lietuvai ir lietuviams Artemas Petrykas nuoširdžiai dėkingas už paramą jo šaliai ir rūpestį jo saugumu. „Pirmieji žmonės, kurie paskambino man po žinios apie karo pradžią, buvo lietuviai, kolegos iš KU, Universiteto rektorius. Jie rūpinosi, ar aš gyvas, ar saugus. Visą okupacijos laiką saugojau Lietuvos simbolius – herbą, vėliavą. Jau po išlaisvinimo juos nuvežiau į Lietuvos atstovybę, įteikiau ambasadoriui. Sąžiningai pasakysiu: turiu du gimtus miestus. Vienas, kuriame gimiau, kitas, mielas širdžiai, Klaipėda. Aš dviejų jūrų žmogus – Juodosios ir Baltijos jūros. Klaipėdos visada ilgiuosi, o Lietuva man - tarsi antroji tėvynė“,- linkėjimus iš pavasarėjančios Ukrainos bičiuliams Lietuvoje perduoda istorikas.
